„Labaiveidai“ – fotografas Mantas Reimeris

2017 m. lapkričio 26 d.

Tęsiame “Labaiveidų” seriją ir šįkart pristatome ketvirtojo “Labaiteatro” sezono fotografą Mantą Reimerį.

 

Mantai, kas tave atvedė į fotografiją?

Fotografija tapo mano meile tą dieną, kai pagaliau galėjau sau leisti įsigyti
fotoaparatą . Ir nors jis  toli gražu neprilygo profesionaliems fotoaparatams, bet buvo ir išliks pirmuoju, su kuriuo padariau daugybę fotosesijų, kūriau reklamas. Na, o į profesionalią fotografiją mane atvedė mano sūnaus krikštatėvis, kuris pats yra fotografas ir  kurio dėka išmokau daugybės fotografinių triukų.

Kur internete galima rasti tavo darbų?

Kviečiu užsukti : www.bambafoto.lt  bei www.facebook.com/bambafoto
Beje,  BAMBA FOTO pavadinimas man turi ypatingą prasmę.
„Bamba“ yra vienas pirmųjų mano vaiko ištartų žodžių , o kiekviena šio žodžio raidė atskirai reiškia : būk amžina, mano brangi akimirka.
Taip pat mano fotografijos yra pabirusios po internetą, straipsniuose, reklamose. Svajoju kada nors surengti savo fotografijų parodą ir aš tikrai labai pasistengsiu, kad ši svajonė išsipildytų.
 Kiek profesionalus fotografas naudoja vadinamojo “fotošopo“?

Tai priklauso nuo siekiamo rezultato. Jeigu tai yra mados fotografija, tai “fotošopo” bus tiek, kad galite ir nepažinti nufotografuoto ir “pagražinto” savo draugo ar draugės. Tačiau jeigu tai- meninė
fotografija, vadinamojo “fotošopo” gali ir išvis nebūti. Aš asmeniškai esu saikingas šiuo atžvilgiu, tačiau kartais tikrai naudoju “fotošopą” ir sukuriu  gražių dalykų. Tiesa, širdis gal kiek labiau linksta prie autentiškos raiškos. Man patinka autentiškos, „kalbančios“ fotografijos.

Kokias didžiausias klaidas tu pastebi jaunimo fotografijose, kurias jie platina socialiniuose tinkluose? Ko jie galėtų nedaryti ir taip pagerinti savo nuotraukų kokybę?

Nuolat pagalvoju, kad galėjo būti  gražus kadras, tereikėjo pritūpti, pasilypėti, paeiti į šoną, pakreipti objektyvą, nefotografuoti prieš šviesą ar pan. Bet tada suprantu, kad aš jau kitaip žiūriu į nuotraukas, matau visai kitas galimybes ir kompozicijas. Vieną dieną, jei domėsis, tas jaunas žmogus tikrai padarys gerų kadrų. O kai kurie tai daro jau dabar. Iš esmės, reikia jausti, kokio tu rezultato nori, ir treniruotis. Pavyzdžiui, man per tiek metų patirties išsivystė natūralus instinktas: kur geriau
atsistoti, ar tinkamu metu atsirasti.
Na, ir nepamirškime, koks svarbus yra nuotraukų apdirbimas. Kartais jau minėtasis“fotošopas” iš tiesų gali daryti stebuklus ir jo pagalba sutvarkyta nuotrauka bus ženkliai gražesnė.

Ar yra skirtumas tarp „sustatyto kadro“  ir tarp „momentinio/netikėto kadro“ fotografo? Kuris darbo metodas tau artimesnis?

Be abejo, kad tai skirtingi metodai. „Sustatytas kadras“  fotografui dažnai pavyksta lengviau, nes viskas būna paruošta, šviesa krenta taip, kaip norisi, neskubant parinkta kompozicija ir t.t. Tačiau tokiu
atveju labai svarbi modelio patirtis, nes jei tokios nebus, tai techniškai tobulai išpildytas kadras neturės reikiamos nuotaikos ir, pavyzdžiui,  modelio akyse, matysime baimę, o ne džiaugsmą, kaip buvo sumanyta.

Save aš  priskiriu tam „momentinio/netikėto kadro“ fotografo tipui. Mėgstu save vadinti  akimirkų gaudytoju ar medžiotoju. Techniškai išpildyti tai yra ženkliai sunkiau, nes niekada nežinai, kur tavo
modelis stovės, kaip kris šviesa… tačiau toks kadras bus natūralus ir tikras. Jis nebus suvaidintas ir jame akys tikrai džiaugsis, kai bus linksma arba liūdės, kai bus liūdna. Toks kadras bus tiek tikras, kad
jis primins mums, kad ne fotosesija buvo, o kad tą akimirką buvo kažkoks jausmas. Pamatę nuotrauką mes prisiminsime jausmą, o ne tai, kaip vyko fotosesija. Todėl mano fotosesijos, jei tik įmanoma, būna „gyvos“. Plepu ištisai, laidau juokelius, pasakoju istorijas, kol man pavyksta atpalaiduoti fotografuojamus žmones ir jie ima elgtis natūraliai, tarsi manęs nebūtų arba mes būtume seni geri draugai…Tada jie pamiršta objektyvą . Patikėkite, tokios nuotraukos žymiai vertingesnės emocine prasme. Tai- sustabdyta kieno nors gyvenimo akimirka ir- svarbiausia – ji yra tikra.

Kur patartum nueiti žmonėms, kurie nori pažiūrėti profesionalių fotografijų
parodų?

Kadangi esu „momentinio/netikėto“ kadro gerbėjas, tai rinkčiausi parodas, kuriose eksponuojama tai, kas tikra. Tai gali būti istoriniai kadrai, arba šiuolaikiški. Nacionalinėje dailės galerijoje teko matyti ne vieną įdomią parodą. Šiuo metu Vilniaus rotušėje vyksta vieno iš mano mėgstamiausių fotografų Ramūno Danisevičiaus paroda „Likę“. Kai domiesi, tai visada sužinai, kur būtų įdomu nueiti.

Kokie tavo mėgstamiausi lietuvių ir užsienio fotografai, kurių darbus rekomenduotum pažiūrėti?

Kadangi labiau mėgstu šiuolaikišką fotografiją, tai man labai artimas yra „street photography“ stilius, arba gatvės fotografija, kur viskas tikra, nėra jokios vaidybos. Ir šioje srityje išskirčiau mano jau paminėtą Ramūną Danisevičių. Šis žmogus tikrai apdovanotas matymu, o jo nuotraukos kalba pačios už save. Seku jo darbus ir vis dar sugebu maloniai nustebti.
Iš užsienio fotografų neturiu išsirinkęs vieno mėgiamo, tačiau, kai sudomina kadras, tuomet jau pasidomiu kas jį padarė, pasižvalgau po internetines galerijas, semiuosi idėjų, mokausi, pradedu sekti
tolimesnę  patikusio fotografo veiklą.
Ar gali fotografija būti misija ar tik pramoga/malonumas? Jei taip, tai kokia tavo misija fotografijoje?

Fotografija gali būti ir misija, ir malonumas. Aš esu laimingas žmogus, nes vis dar „kaifuoju“  fotografuodamas. Labai mėgstu susipažinti su naujais žmonėmis, o dirbant tokį darbą jie keičiasi
beveik kasdien. Kadangi neblogai išmanau ir žmonių psichologiją, tai beveik visada lengvai surandame bendrą kalbą ir tas darbas pavirsta malonumu ne tik man, bet ir mano fotografuojamiems žmonėms. Paskutinė pora, kurios fotosesiją fotografavau buvo apstulbę, mergina sakė: “ O čia tai bent…Atėjom nusiteikę prakaituoti, pozuoti, savo vaikiną vos atitempiau, o čia…. prisijuokėm ir nesupratom, kur dingo laikas. O nuotraukos… Jos visos tikros!”.  Ir tai yra pats geriausias atlygis man. Širdį glosto žodžiai, kai kreipiasi žmonės ir sako: …”norime pas jus, nes labai jau teigiamai apie jus atsiliepė”.

Neįsivaizduoju fotografijos be jausmo, aistros ir vidinės motyvacijos sukurti kažką gražaus, arba kažką svarbaus ir įdomaus įamžinti. Fotografuoju žmonėms ir dėl žmonių. Tai- mano misija.

Ačiū už pokalbį. Mums su tavim- LABAI! 😉